assadad

Get the Flash Player to see this rotator.

 
 

Ar žinote?

Tytuvėnai užima 984 ha plotą, gyvena 3,1 tūkstančių gyventojų. Šiuo metu mieste yra miesto ir apylinkių seniūnijos, slaugos ligoninė, kultūros centras, biblioteka, Tytuvėnų miškų urėdija. Taip pat yra vidurinė mokykla, vaikų lopšelis-darželis, paštas, 2 vaistinės, stomatologiniai kabinetai. viešbutis, keletas kirpyklų, pirminis sveikatos priežiūros centras, ambulatorija ir kt.

 
 
 
 
 
Bažnyčia Bažnyčia ir vienuolyno ansamblis
 
 

Bažnyčia ir vienuolyno ansamblis

El. paštas Spausdinti PDF
Iki šių dienų išlikęs Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis – vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Jo architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ansamblį sudaro vienas šalia kito išsidėstę bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (1460–1506) Tytuvėnus kaip kraitį 1503 m. padovanojo buvusio Vilniaus vaivados Aleknos Skudimantaičio dukrai Jadvygai. XVI a. Tytuvėnų dvaras ir šalia jo besiformuojantis miestelis kelis kartus ėjo iš vienų rankų į kitas, kol galiausiai 1609 m. šias valdas įsigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas, Žemaičių žemės teismo teisėjas Andriejus Valavičius. Didikas, siekdamas Tytuvėnuose atgaivinti apmirusią katalikybę, pasikvietė vienuolius bernardinus ir 1614 m. gegužės 1 d. Tryškiuose surašė jiems fundacinį aktą. A. Valavičius pageidavo nedidelio, dvylikai vienuolių skirto elegantiško ir proporcingo vienuolyno, o bažnyčioje numatė savo šeimos mauzoliejų. Deja, pats fundatorius sumanymo įgyvendinti nespėjo.

1614 m. rugsėjo 7 d. mirė ir buvo palaidotas Tytuvėnuose. Po brolio mirties miestelį ir pradėto vienuolyno statybų įsipareigojimus paveldėjo trys A. Valavičiaus broliai – Jeronimas, Paulius ir Eustachijus.

Bernardinų kompleksui tinkama statybų vieta buvo renkama net ketverius metus, o apsispręsti padėjo pranašiškas ženklas. Vieną 1618 m. naktį būsimas statybų vadovas Tomas Kasparas su savo pameistriu pamatė ant kalnelio šviesulį, kurio nepajėgė užgesinti tą naktį siautęs vėjas. Regėjimas palaikytas stebuklu ir vienuolynui buvo parinkta kalnelio vieta. Netrukus ten padėtas kertinis bažnyčios akmuo ir pradėta rengtis statyboms, nors pamatai pakloti tik 1619 m. Bažnyčios ir vienuolyno statyba bei vidaus įrangos darbai užtruko iki 1635 m. lapkričio 1 d. Per tą laikotarpį iškilo seniausia ansamblio dalis – bažnyčia ir prie pietinio šventovės šono prišlietas, uždarą keturkampį kiemą formuojantis vienuolyno pastatas. Rytinėje bernardinų valdų pusėje pradėtas kurti ūkinis sektorius. Bernardinų vienuolyno statiniai iš karto tapo gyvenvietės kompoziciniu centru, jos tūriniu akcentu, o įvairiapusė vienuolių veikla čia suformavo dvasinės traukos centrą. Visa tai paspartino ir Tytuvėnų miestelio augimą. XVIII a. ketvirtąjį dešimtmetį prasidėjo iki pat amžiaus pabaigos trukusios ansamblio rekonstrukcijos, per kurias iškilo naujų statinių ir šiek tiek pakito senųjų išvaizda. 1735 m. prie Tytuvėnų bažnyčios vakarinio fasado pristatyti du baroko architektūros formų bokštai ir prieangis.

Bažnyčios ir vienuolyno sienos gausiai išpuoštos tapyba, taip pat ištapytos beveik visų patalpų medinės durys, o atlikti darbai aprašyti bernardinų kronikoje. Iš daugybės kronikoje minimų tapytų siužetų iki mūsų dienų beliko tik menki fragmentai ir tapyba dekoruotos zakristijos durys. 1736 m. vienuolyne įkurtas noviciatas, tačiau mūrinis jo pastatas baigtas statyti tik 1770 m. Manoma, kad įkūrus noviciatą gerokai padidėjo vienuolyno bibliotekos rinkiniai. Šio konvento biblioteka, pradėta kaupti nuo pat bernardinų atvykimo į Tytuvėnus, XVIII–XIX a. garsėjo kaip solidžiausia visoje Žemaitijoje.

XVIII a. šeštąjį–aštuntąjį dešimtmečiais iš pagrindų buvo atnaujintas bažnyčios vidaus dekoras: pastatyti iki mūsų dienų išlikę devyni puošnūs vėlyvojo baroko formų altoriai, krikštykla ir sakykla. Šiuos darbus atliko skulptoriai Jurgis Mažeika, Tomas Podgaiskis ir nežinomas, dokumentuose neminimas meistras. 1789 m. už geradarių aukotas lėšas įrengti nauji 25 balsų barokiniai vargonai. Manoma, kad juos sukūrė garsus Vilniaus vargonų meistras Mikalojus Jansonas. Tuo pat metu bažnyčios šventorius aptvertas mūrine tvora ir įrengtas Kryžiaus kelio procesijų koridorius. Šventoriaus centre pastatyta Kristaus laiptų koplyčia.

Ji kartu su išraiškingomis 39 Kryžiaus kelio stotimis galerijoje yra vienintelis iki mūsų dienų Lietuvoje išlikęs bernardiniškojo Kančios kelio stočių ansamblis. Represijų banga, atsiritusi po sukilimų XIX a. viduryje, skaudžiai pakeitusi Lietuvos katalikiškos kultūros raidą, neaplenkė ir Tytuvėnų. Rusų valdžia apkaltino bernardinus parama 1863 m. sukilėliams, ir 1864 m. Muravjovas įsakė vienuolyną panaikinti, o bažnyčią uždaryti. Uolių parapijiečių ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangomis bažnyčią pavyko išsaugoti, bet vienuolynas buvo uždarytas. Tik nedidelė jo dalis atiduota klebonijai.

1874 m. aikštėje priešais Tytuvėnų bernardinų bažnyčią buvo pastatyta cerkvė, o stačiatikio šventiko būstą numatyta įrengti buvusiame noviciate. Tačiau pastato remonto ir rekonstrukcijos darbų derinimas užtruko, popas pasistatė namus miestelyje, o 1887 m. jam numatytas patalpas – noviciatą – įsakyta nugriauti. Iki šiol šventoriaus galerijos pietų pusės sienoje kaip savotiškos dekoratyvinės puošmenos išliko nugriauto noviciato pirmojo aukšto šiaurinės sienos langų nišų angos ir skliautų atramos. XIX a. pabaigoje imami griauti ir ūkiniai trobesiai. Sovietmečiu buvusio vienuolyno patalpose buvo įsikūrusios įvairios rajono įstaigos. Nuo 1959 m. veikė žemės ūkio technikumas, vidurinės mokyklos internatas. 1961–1973 m. Tytuvėnų ansamblis buvo remontuojamas ir restauruojamas. Pagal architekčių Darijos Zareckienės ir Birutės Kugevičienės projektą atstatytas laiptuotas gyvenamojo namo pietų korpuso renesanso formų frontonas ir paaukštintas stogas, XIX a. jis buvo pažemintas. Suremontuoti abu bažnyčios bokštai, arkadų galerijos, restauruoti Kristaus laiptų koplyčios fasadai. 1976 m. restauruotas bažnyčios interjeras.

Šiandien Tytuvėnų buvusio bernardinų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis yra vienas iš vertingiausių sakralinės architektūros ansamblių Lietuvoje ir visoje Šiaurės Rytų Europoje. Šio ansamblio pastatuose ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ankstyviausią – XVII a. pirmosios pusės – statybų etapą šiandien primena iš esmės nepakitęs bažnyčios tūris: šventovė trinavė, su itin ilga ir erdvia presbiterija – ją nuo navos skiria smaili triumfo arka.

Žvaigždiniais skliautais perdengtoje presbiterijoje už didžiojo altoriaus yra retai Lietuvoje sutinkamas dviaukštis vienuolių choras. Tai, kad ansamblis pradėtas statyti tada, kai Lietuvos architektūroje vis dar buvo naudojamos gotikai būdingos formos ir medžiagos, šiandien mena netinkuotas raudonų plytų eksterjero mūras, sutvirtintas lauko riedulių intarpais, aukšti arkiniai apsidės langai ir aukštas bažnyčios stogas. Vėlyviausią – barokinį – ansamblio statybų etapą reprezentuoja pagrindinis dvibokštis bažnyčios fasadas su tambūru, šventoriaus kiemas su arkadinėmis galerijomis ir šventoriaus centre pastatyta Kristaus laiptų koplyčia, įrengta Romoje esančių Šventųjų laiptų koplyčios pavyzdžiu.

Bažnyčioje ir buvusio vienuolyno pastatuose gausu XVII–XIX a. dailės paminklų, bylojančių apie bernardinų maldingumo tradicijas. Didįjį altorių puošia XVII a. pradžioje tapytas malonėmis garsėjantis Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Religinių brolijų globotuose šoniniuose altoriuose yra įspūdingos XVIII a. drobės „Porciunkulėsatlaidų gavimas“, „Šv. Ona“, „Šv. Antanas“, „Šv. Barbora“. Be altorinių Šiandien Tytuvėnų buvusio bernardinų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis yra vienas iš vertingiausių sakralinės a rchitektūros ansamblių Lietuvoje ir visoje Šiaurės Rytų Europoje paveikslų, bažnyčioje daug pavienių dailės kūrinių, raiškiai perteikiančių bernardinų dvasingumą. Vienas išskirtiniausių tapybos darbų yra paveikslas „Šv. Pranciškaus Asyžiečio genealoginis medis“. Manoma, kad paveikslas nutapytas Lietuvos bernardinų Šv. Kazimiero provincijos įkūrimo 1729 m. ir vienuolyno atnaujinimo proga. Tytuvėnų ansamblio įdomiausioms dailės vertybėms priklauso dabar taip pat jau dekore nebenaudojamas trijų dalių kontūrinis paveikslas „Jėzaus Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus“. Tai tikriausiai Didžiąją Velykų savaitę per bažnytines iškilmes naudotos dekoracijos dalis. Bažnyčios centrinės navos sienas puošia dailininko Petro Rozelino 1796–1801 m. sukurtas šešių darbų ciklas, vaizduojantis Jėzaus Kristaus gyvenimo momentus. Tas pats menininkas nutapė ir didingą drobę „Šv. Pranciškaus išaukštinimas“.

Tytuvėnų bernardinų istoriją ir vienuolių dvasingumą taip pat rodo pavienės medinės skulptūros, antkapiniai paminklai ir epitafinės lentos. Skulptūros – tai daugiausia kenčiančio, nukryžiuoto Jėzaus Kristaus ir šv. Pranciškaus Asyžiečio atvaizdai, sukurti XVI a. pab.–XIX a. Seniausia juodo marmuro 1651 m. epitafija įmūryta centrinės navos kairės pusės pilioriuje. Jos įrašas liudija, kad čia palaidoti broliai Andriejus ir Kristupas Kotovskiai. Epitafinės lentos išliko ir bažnyčios šventoriaus tvoroje bei Kristaus laiptų koplyčios fasade. Visos jos primena Tytuvėnų dvaro savininkus, bernardinų geradarius. Nors ir pakeitęs pirminę vietą, šiek tiek apniokotas, tačiau bažnyčioje prie pietinės šoninės sienos saugomas XVII a. trečiąjį dešimtmetį statytas fundatoriaus A. Valavičiaus
antkapis, dekoruotas iš smiltainio iškaltu didiko skulptūriniu atvaizdu bei jo ir jo žmonos Kotrynos šventųjų globėjų statulėlėmis. Antkapio meninė raiška rodo, kad jis sukurtas žinomo flamandų kilmės skulptoriaus Vilemo van den Blokės dirbtuvėje, veikusioje Gdanske XVII a. pirmojoje pusėje. XXI a. pradžioje Tytuvėnų buvęs bernardinų ansamblis dėl istorinės, meninės ir religinės svarbos įtrauktas į „Jono Pauliaus II piligrimų kelio“ programą.
 
 
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt