| Dabartinį apylinkių kraštovaizdį suformavo paskutinis Viurmo (Valadajaus) ledynas, kuris šiose vietovėse ištirpo maždaug prieš 14-10 tūkst. metų. Ledynai šias apylinkes dengė net keletą kartų. Vietomis ledyno storis siekė 3 km. Vietovė priskiriama Rytų Žemaičių plynaukštei. Reljefas čia gan įvairus: vyrauja banguotos, kalvotos lygumos, nusileidžiančios į plačiais durpynais virtusias žemumas Šiaurinėje parko teritorijos dalyje klampūs Užpelkių miškai žymi buvusių prieledyninių marių vietą, o pietuose galima pasigrožėti grakščiomis smėlio kalvomis, lyg šeriais apaugusiomis gaiviais šilais. Parko viduryje plyti didžiuliai pelkynai, čia vadinami tyruliais. |
Aukščiausia parko vieta siekia 184,3 m virš jūros lygio. Įspūdingiausias kraštovaizdžio elementas – tai lyg karoliai ant vienos gijos suverta ežerų grandinė, susiformavusi ledyno tirpsmo vandens išgraužtame slėnyje. Besitraukiantis ledynas čia stabteldavo, čia vėl pajudėdavo, taip suformuodamas duburius – būsimų ežerų vietas. Sparčiai tirpstant besitraukiančiam ledo liežuviui susiformavo seklūs Gauštvinio ir Apušio ežerai, o Bridvaišio ir Giliaus ežerų vietose slūgsojo po nedideliu žemės sluoksniu palaidoti ledo luitai. Jie ištirpo tik po ledynmečio, atšilus klimatui, taip suformuodami gilius, išraiškingo dugno ežerus. Šiaurinėje parko teritorijos dalyje aptinkami unikalūs akmenų ruožai mena tose vietose buvusius ledyno plyšimus.
