| Iki šių dienų išlikęs Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis – vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Jo architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ansamblį sudaro vienas šalia kito išsidėstę bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (1460–1506) Tytuvėnus kaip kraitį 1503 m. padovanojo buvusio Vilniaus vaivados Aleknos Skudimantaičio dukrai Jadvygai. XVI a. Tytuvėnų dvaras ir šalia jo besiformuojantis miestelis kelis kartus ėjo iš vienų rankų į kitas, kol galiausiai 1609 m. šias valdas įsigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas, Žemaičių žemės teismo teisėjas Andriejus Valavičius. Didikas, siekdamas Tytuvėnuose atgaivinti apmirusią katalikybę, pasikvietė vienuolius bernardinus ir 1614 m. gegužės 1 d. Tryškiuose surašė jiems fundacinį aktą. A. Valavičius pageidavo nedidelio, dvylikai vienuolių skirto elegantiško ir proporcingo vienuolyno, o bažnyčioje numatė savo šeimos mauzoliejų. Deja, pats fundatorius sumanymo įgyvendinti nespėjo. |
1614 m. rugsėjo 7 d. mirė ir buvo palaidotas Tytuvėnuose. Po brolio mirties miestelį ir pradėto vienuolyno statybų įsipareigojimus paveldėjo trys A. Valavičiaus broliai – Jeronimas, Paulius ir Eustachijus.
| Bernardinų kompleksui tinkama statybų vieta buvo renkama net ketverius metus, o apsispręsti padėjo pranašiškas ženklas. Vieną 1618 m. naktį būsimas statybų vadovas Tomas Kasparas su savo pameistriu pamatė ant kalnelio šviesulį, kurio nepajėgė užgesinti tą naktį siautęs vėjas. Regėjimas palaikytas stebuklu ir vienuolynui buvo parinkta kalnelio vieta. Netrukus ten padėtas kertinis bažnyčios akmuo ir pradėta rengtis statyboms, nors pamatai pakloti tik 1619 m. Bažnyčios ir vienuolyno statyba bei vidaus įrangos darbai užtruko iki 1635 m. lapkričio 1 d. Per tą laikotarpį iškilo seniausia ansamblio dalis – bažnyčia ir prie pietinio šventovės šono prišlietas, uždarą keturkampį kiemą formuojantis vienuolyno pastatas. Rytinėje bernardinų valdų pusėje pradėtas kurti ūkinis sektorius. Bernardinų vienuolyno statiniai iš karto tapo gyvenvietės kompoziciniu centru, jos tūriniu akcentu, o įvairiapusė vienuolių veikla čia suformavo dvasinės traukos centrą. Visa tai paspartino ir Tytuvėnų miestelio augimą. XVIII a. ketvirtąjį dešimtmetį prasidėjo iki pat amžiaus pabaigos trukusios ansamblio rekonstrukcijos, per kurias iškilo naujų statinių ir šiek tiek pakito senųjų išvaizda. 1735 m. prie Tytuvėnų bažnyčios vakarinio fasado pristatyti du baroko architektūros formų bokštai ir prieangis. |
Bažnyčios ir vienuolyno sienos gausiai išpuoštos tapyba, taip pat ištapytos beveik visų patalpų medinės durys, o atlikti darbai aprašyti bernardinų kronikoje. Iš daugybės kronikoje minimų tapytų siužetų iki mūsų dienų beliko tik menki fragmentai ir tapyba dekoruotos zakristijos durys. 1736 m. vienuolyne įkurtas noviciatas, tačiau mūrinis jo pastatas baigtas statyti tik 1770 m. Manoma, kad įkūrus noviciatą gerokai padidėjo vienuolyno bibliotekos rinkiniai. Šio konvento biblioteka, pradėta kaupti nuo pat bernardinų atvykimo į Tytuvėnus, XVIII–XIX a. garsėjo kaip solidžiausia visoje Žemaitijoje.
